Dar tuomet, kai grėsmingas vamzdžio “atgulimas” tik buvo projektuojamas, Europos Parlamentas savo rezoliucijoje dėl dujotiekio, planuojamo tiesti iš Rusijos į Vokietiją per Baltijos jūrą, poveikio aplinkai, ragino atlikti objektyvų ir nepriklausomą poveikio aplinkai vertinimą (PAV). Deja, šis raginimas teliko tik ne kartą įvairių šalių politikų bei mokslininkų primintu šauksmu tyruose, nes nepriklausomo vertinimo taip ir nesiimta.

 

Pasirodo, net ir šiomis dienomis, kai visos pasaulio valstybės tik ir kalba apie rūpestį gamta ir ekologija, galima “iškilmių” sulaukti ir be realių grėsmių numatymo. Tik štai ar galime būti tikri, kad puota pradedamos statybos jūros dugne neišplauks “nuodų puta”? Telieka stebėti ir laukti? Tai daryti galime, tačiau kas bus, jei sulauksime? Juk kaip nebuvo norinčių kalbėti apie realią žalą aplinkai, taip nėra ir sunkiai atsiras norinčiųjų prisiimti atsakomybę už galimas grėsmingas pasekmes.

 

Tenoriu pasakyti, kad vienas iš veiksmų, kurių turime imtis, jog panašiai neįklimptume su kitais panašaus masto energetikos (ir ne tik) infrastruktūros projektais, yra būtinybė kartą ir visiems laikams išsiaiškinti ribas ir užribius bei tinkamai reglamentuoti poveikio aplinkai vertinimo procesus ir taisykles.

 

Priešingu atveju imitaciniai poveikio aplinkai vertinimai teatneš begales panašių, ekologinėmis katastrofomis tykančių “iškilmių”.

 

Pažvelkime į projektus, kurie jau čia pat: kaip galime būti tikri dėl to, kad kaimynystėje ketinamų statyti atominių jėgainių poveikio aplinkai vertinimai bus tikrai nepriklausomi ir objektyvūs? Ko vertas ir kiek objektyvus čia pat, sostinėje, gyventojus ir specialistus bauginančios “Komunalinės atliekų deginimo gamyklos” poveikio aplinkai vertinimas?

 

Minėtų atominių jėgainių PAV atliekamas pagal Rusijos ir Baltarusijos nacionalines taisykles, o suteikiama informacija neišsami ir dažnai prieštaringa. Be to, nors Lietuva ir pateiks savo poziciją dėl šių poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų, kaip tai numato Espoo konvencija, reaguoti į Lietuvos poziciją nei vieniems, nei antriems kaimynams neprivaloma.

 

Tad “vamzdžio guldymo į dugną” išvakarėse turime situaciją, kuomet Lietuvą ir kitas ES valstybes iš trijų pusių juosia nemažai abejonių ir grėsmių keliantys projektai (“Nord Stream” ir dvi Atominės elektrinės). Ir jie “stumiami” su didele jėga. Neretai sakoma, kad tai verslo, atskirų valstybių interesai.

 

Gal ir tiesa, tačiau ar ne laikas aktyvesnio vaidmens, ginant europinį, piliečių interesą, imtis ir Europos Komisijai? Tebūnie ir po “iškilmių” Vyborge.

 

Šios svaitės EP Aplinkos komiteto posėdyje naujojo ES Aplinkos komisaro Janezo Potočniko klausiau, ko Komisijai trūksta, kad ji tokių didelio masto transnacionalinių projektų atveju galėtų imtis aktyvesnių veiksmų? Ar ketinama imtis užtikrinti iš tiesų nepriklausomą PAV ir tokių projektų statybų bei įgyvendinimo priežiūrą? Ar trūksta administracinių resursų, ar pinigų, ar teisės aktų, ar politinės valios? Ko?

 

Komisaro teigimu, ši problema dėl poveikio aplinkai vertinimo procesų objektyvumo yra Komisijai žinoma, o jis pats šia tema yra domėjęsis ir planuoja prie šio klausimo grįžti netolimoje ateityje.

Tikėkimės, jog tai nebus tuščias pažadas ir kad deklaruojamos politinės valios Europos Komisijai tikrai nepritrūks. Nes tik esant griežtesnėms Komisijos nustatytoms taisyklėms, galėsime tikėtis tiek mus galinčių įtakoti iš šalies, tiek savo vidaus projektų iš tiesų nepriklausomo, o ne imitacinio projektų poveikio aplinkai vertinimo.

 

Tokie Europos Komisijos sprendimai leistų tikėtis projektų poveikio vertinimo, kuris nepaliks neatsakytų klausimų dėl tiesioginio ar netiesioginio poveikio gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei ir, galų gale – žmogaus sveikatai.